Римское частное право
СОДЕРЖАНИЕ: Ius civile, ius gentium, ius peregrinorum iuolaikines teises sistemos remiasi teritoriniu principu. Senoves Romoje asmens teisini statusa leme jo priklausomybe tam tikrai bendruomenei (civitas). Romenu teise siauraja prasme buvo tik R. pilieciu teise (cives, quirites). Todel i teises sistemos dalis vadinama ius civile.1. Ius civile, ius gentium, ius peregrinorum
iuolaikines teises sistemos remiasi teritoriniu principu. Senoves Romoje asmens teisini statusa leme jo priklausomybe tam tikrai bendruomenei (civitas). Romenu teise siauraja prasme buvo tik R. pilieciu teise (cives, quirites). Todel i teises sistemos dalis vadinama ius civile. Ji neliete tu Romos gyventoju, kurie neturejo piliecio statuso. Ius civile buvo visaapimanti R. pilieciu teise, reguliuojanti visas ju teises ir pareigas, taip pat numatanti atsakomybe uz nusikaltimus.
Svetimaliams – peregrinams – buvo taikoma atskira R. teises sistemos dalis – ius peregrinorum.
Tokia sistema gerai funkcionavo tada, kai i esmes R. valstybe buvo R. miestas. Kai R pradejo uzkariauti kaimynines teritorijas, pradejo formuotis nauja R teises ataka – ius gentium (tautu teise), kuria tvarke specialus magistratas peregrinu reikalams – praetor peregrinus. Ius gentium buvo ne tokia formali, kaip ius civile. Ius gentium pagrindu pripazistamos prigimtines teises. Po 212 m. Karakalos konstitucijai suteikus pilieciu statusa beveik visiems gyventojams, teises skirstymas i ius civile, peregrinorum ir gentium neteko reikmes.
2. Ius publicum, ius privatum
Pagal teisinio reguliavimo objekta R teise buvo daloma i ius publicum ir ius privatum. Pasak Ulpiano, vieoji teise liecia valstybes reikalus, o privatine teise naudojasi atskiri asmenys. Vieosios teises normos buvo imperatyvines, teises subjektai privalejo besalygikai ju laikytis. Privatines teises normos buvo dispozityvines. Privatine teise teises subjektams suteike autonomija – jie patys galejo spresti, kokius sandorius sudaryti ar nesudaryti, pateikti iekini ar ne. R. vieoji teise nunyko zlugus R. imperijai. R. privatine teise gerai suderino privacius ir vieuosius interesus. R. privatine teise – pirmoji pasaulyje teises sistema, sureguliavusi pilieciu, kaip rinkos subjektu, santykius.
3. Romenu teises periodizacija
Roma ikurta 753 m. pr.m.e. Vakarine R. Imperijos dalis zlugo 476 m.e.m., rytine dalis – 1453 m.e.m. Ten, valdant imperatoriui Justinianui, buvo atlikta didziausia antikos laiku teises kodifikacija. R. teises istorija skirstoma i 4 laikotarpius:
3. seniausiu laiku arba archaikas (753m.pr.m.e. – III a.pr.m.e. vidurys). Pilieciu santykius reguliavo paprotine kviritine teise. Pasirodo XII lenteliu istatymas. Prasideda R. teisines sistemos formavimasis.
4. R.t. vystymosi laikotarpis (paskutineji 3 amziai pr.m.e.).Atsirado daug belaisviu ir svetimaliu. Tai leme naujos teises akos – ius gentium – susiformavima. R. teises vystymuisi didziausios reikmes turejo pretoriu veikla, laikotarpio pabaigoje – teises mokslas.
5. Klasikinis laikotarpis (I-III m.e. amziai). Tai principato laikotarpis. Nauji teises altiniai – senato ir princepso leidziami aktai. R. t. pasiekia aukciausia isivystymo lygi.
6. Postklasikinis (smukimo) laikotarpis (III m.e.a. vidurys – 565 m.m.e. (Imperatoriaus Justiniano mirties metai). Vergvaldines santvarkos irimas gilino krize. 395 m.m.e. R. imperija suskilo i dvi dalis. Bandoma supaprastinti, unifikuoti teises altinius. Dideja imperatoriu (dominus) konstituciju reikme.
4. Romenu teises altiniai ir ruys
Pagrindiniai teises altiniai:
1. Paprotine teise ; iki XII lent. istatymo Romenai neturejo jokiu raytiniu istatymu. Neraytoji paprotine teise sudare salygas piktnaudziauti pareigunams. XII lent. Ist. 450 m.pr.m.e. – pirmas bandymas kodifikuoti.
2. istatymai ; Respublikos laik-piu istatymas (lex) reike tautos susirinkimo (comitia) priimta akta. Pasak Gaju, pasirode resp. laik-piu. Prie tai (ir XII l. ist.) – uzrayti paprociai. Comitia istatymus priimdavo magistratui pasiulius. Ist. Sudare 3 dalys: izanga, teisiniai reikalavimai ir sankcija. Plebis scitum – plebeju susirinkimo (vadovavo plebeju tribunas) priimti aktai. 286 m.pr.m.e. lex Hortensia nustate, kad jie privalomi visiems gyventojams.
3. senato nutarimai ; Resp. laik-piu senata sudarydavo princepsas. Nutarimai privalomos teises galia igijo tik Augusto laikais. Formaliai kiekvienas senato narys turejo istatymu iniciatyvos teise, bet sprendziama ivada del projekto pateikdavo princepsas. Galiausiai, principato pabaigoje senatas tik iklausydavo praneima apie senato nutarimo projekta, net nebalsuodavo. Taip atsirado prielaidos vystytis imperatoriaus konstitucijoms.
4. imperatoriu konstitucijos ; Imperatoriu leidziami norminiai aktai – konstitucijos: ediktai (bendrojo pobudzio norminiai aktai, labiausiai panaus i istatymus), mandatai (instrukcijos, suteikdavo tam tikru igaliojimu provinciju vietininkams ir kitiems valdininkams), dekretai (imperatoriaus kaip aukciausio teisejo sprendimai) ir reskriptai (atsakymai i teiseju, valdininku ar eiliniu pilieciu teisinio pobudzio klausimus). Dominato laik-piu imp. leidziami aktai vadinami leges. Leges rinkiniai – codex. 1-as – Codex Gregorianus (295 m.). 1-oji oficialioji kodif.- Codex Theodosianus (438 m.).1583 m. – Corpus iuris civilis (Justiniano kodifikacija) – 4 dalys: kodeksas (imperat. konstituc. rinkinys, 12 knygu), digestai (teisininku veikalai, 50 knygu), institucijos (svarbiausios zinios apie R. teises pagrindus, “vadovelis”, 4 knygos) ir novelos (Justiniano kodifikacija, jo ir jo ipediniu noveles iki 582m.).
5. pretoriu ediktai ; tam tikro rango R. magistratu manifestai, kuriuose skelbdavo busimojo valdymo programa, skelbe formules, kurios suteike galimybe tenkinti iekinius ir salygas. Pretorine teise aktyviai veike ius civile.
6. jurisprudencija; pradejo vystytis labai anksti, pirmieji komentatoriai – pontifikai. Labiausiai suklestejo resp. laik-pio pabaigoje ir principato laik-piu. Teisininku darbai turejo tiesioginio teises altinio statusa. I a. isiskyre 2 teises mokyklos – prokulieciu ir sabinieciu. 2/3 Digestu – Ulpiano ir Pauliaus veikalai.
5. Romenu teises recepcija
Vak. R. imperija zlugo 476 m., o Rytu (Bizantija) isilaike iki 1453 m. Todel R.t. veike dviem kryptimis. Zlugus valstybei paprastai galios netenka ir jos teise. R. t. ivyko negirdetas istorijoje dalykas – Vak. imp. teritorijoje atsiradusios valstybes daugiau ar maziau pasisavino R.t. Tas daug imtmeciu trukes procesas vadinamas R.t. recepcija. Atgaivinant R.t. didziausias nuopelnas tenka 1088 m. isteigtam Bolonijos un-tetui. Tu laiku R.t. tyrinetojai apsiribodavo trumpais tam tikru nuostatu paaikinimais arba komentarais (glosos). ios krypties atstovai – glosatoriai. Jie labiau domejosi dogma. Praktikiniams klausimams daugiau demesio skyre postglosatoriai. Vokietijos zemese XI a. ji buvo pripazinta veikiancia teise. Napoleono kodeksas (1804 m.) paskelbe, jog R.t. negalioja, taciau jis pats buvo R.t. sistemos produktas.
6. Teisiu igyvendinimas ir gynimas
Teisiu igyvendinimas – tai konkretaus subjekto galimybe savo veiksmais realizuoti tuos savo interesus, kurie neprietarauja teisei. Seniausiais laikais normalus teises gynimo budas buvo savigyna, buvo pagristas savivale – barbarikas. Veliau tai pradejo reguliuoti valstybe. Klasikiniu ir postklasikiniu periodu savigyna buvo leidziama tik butinosios ginties ribose. Savigynos ribos buvo nustatytos Marko Aurelijaus ir kitu IV a. pabaigos imperatoriu konstitucijose. XII lent. istatymas reglamentuoja teismo, kaip valstybes organo, ginancio ir prievarta igyvendinancio subjektyvines teises, valdingus igalinimus. Isteigta rekuperatoriu kolegija – ju veikla tiesiogiai susieta su bylu nagrinejimo procesu ir priimtu sprendimu vykdymu. R. valstybeje subjektyviniu teisiu gynimas remiasi teises pazeidimo faktu, t.y. asmuo, manantis, kad jo teise igyvendinti kazkas trukdo, turi teise pateikti iekini. R.t. teige, kad ne subjektyvines teises pazeidimo faktas buvo teises gynimo pagrindas. R. poziuriu apie subjektyvine teise galima kalbeti tik tada, jei ji buvo uztikrinta iekinine gynyba. Subjekt. teises gynimo formule: “iekinys – subjektyvine teise”. Nera iekinio, nera ir teises.
7. Iekinio savoka ir ruys
Iekinys (actio) buvo pagrindine subjektyvines teises egzistavimo prielaida. Digestuose iekinys apibreziamas kaip asmens teise igyvendinti jam priklausanti reikalavima teismine tvarka. Formuliarinio proceso laik-piu pretorius turejo teise suteikti iekinine gynyba reikalavimams, kurie atsirado i naujai susiformavusiu santykiu, remdamasis gera valia ir teisingumu, bet ne civiline teise. Iekiniai: daiktiniai (actio in rem), asmeniniai (actio in personam), suskirstymo pagrindas – ginco dalykas. Daiktiniai gyne nuosavybes, servituti, ikaito ir kt. teises. Asmeniniai – jei ginco objektas – konkretus veiksmas ar susilaikymas nuo jo, kurio reikalauti iekovas turejo teise; reikalavimams, lieciantiems asmeninius santykius. ie santykiai atsirasdavo tarp dvieju ar keleto asmenu. Tai buvo prievoliniai teisiniai santykiai, kuriu pagrindas buvo sutartis, sandoris, deliktas ir pan. Skirtingai nuo daiktinio, i anksto zinomas atsakovas. Dar skirstomi i: civilinius (grieztosios teises), pretorinius, geros valios. Taip klasifikuojami del to, kad teisejas, nagrinedamas grieztosios teises iekinius, privalejo laikytis sutarties arba istatymo raides ir negaledavo pasielgti kitaip, nors ir matydavo, kad buvo padaryta klaida. Nagrinedamas bonae fidei iekinius, teisejas isigilindavo i sutarties esme, isiaikindavo tikraja aliu valia – tai, ko alys sieke sudarydamos sutarti, o ne tai, kas toje sutartyje arba istatyme parayta. Daiktiniai iekiniai priklausomai nuo tikslo, skirstomi i tris grupes: del pazeistu turtiniu teisiu atstatymo (actiones rei persecutoriae); baudiniai (actiones poenales); mirus (actiones mixtae). Dar skiriami actiones utilis (ivestiniai iekiniai), kai teisejui pavesdavo nagrineti byla pagal jau esama ir praktikoje pripazinta iekini. Keiciantis civiliniams santykiams atsirado actio ficticiae (iekiniai su fikcija). Atskira grupe sudare kondikcijos (abstraktaus pobudzio reikalavimai).
8. Civilinis(legisakcioninis) procesas
Yra 5 pagrindines legis actiones formos:
1. legis actio sacramento
I esmes yra procesas, lazybos. Bendroji forma, pagal kuria buvo galima apresti ivairius iekinius, kuriems nebuvo numatyta specialioji forma. Susidaro i dvieju stadiju – in iure ir in iudicium. In iure: alys prie magistrata ikilmingais zodziais viena kitai pareikia pretenzijas ir savo teisingumui patvirtinti paskiria tam tikra suma pinigu, kuri vadinosi sacramentum. Teismas formaliai sprende, kas praloe sakramentum, neteisiosios alies pinigai atitenka izdui. Iekinyje del daikto butinas daikto pateikimas teismui. Ritualas: iekovas laikydamas vindicta taria formule, kad teise i gincijamaji daikta priklauso jam ir po to vindikta paliecia daikta. is veiksmas vadinosi vindicatio. Po to – atsakovo veiksmas – contravindicatio. Isitraukia magistratas, liepia palikti daikta. Iekovas siulo atsakovui paskirti sacramentum. Litiscontestatio – alys kreipiasi i i anksto pakviestus zmones, kad jie butu liudytojais. In iure gincas nebuvo sprendziamas i esmes. In iudicium: alys tuoj pat po liticontestatio dalyvaujant magistratui isirenka savo teiseja i privaciu asmenu.
2. legis actio per manus iniectionem
buvo taikoma tik tam tikriems prievoliniams iekiniams spresti. Iekovas atveda atsakova i teisma ir uzdejes ant jo ranka, taria tam tikra formule, jei atsakovas cia pat nesumoka, iekovas gali ji vestis pas save ir sukaustyti grandinemis. Laiko 60 dienu ir 3 kartus veda i turgu ir skelbia skolos suma. Jei neatsiranda, kas sumoketu, skolininkas tampa kreditoriaus nuosavybe. Jei kreditoriu keletas, jie galejo sukapoti skolininka i dalis. Atsakovas pats gincyti skolos negalejo, uz ji tai galejo padaryti isitraukes asmuo, kuris nesekmes atveju turejo sumoketi dvigubai.
3. legis actio per pignoris capionem
Asmuo, turedamas reikalavimo teise, tardamas tam tikra formule, pasiima skolininko daikta. Tai jis gali padaryti nedalyvaujant valdzios atstovui. Galejo buti taikomas tik kai kuriems religinio ir vieo pobudzio reikalavimams.
4. legis actio per iudicis postulationem
Skyresi tuo, kad po aliu pareikimu buvo praoma, kad magistratas paskirtu teiseja.
5. legis actio per condictionem
Iekovas pranea atsakovui, kad po 30 pastarasis turi atvykti isirinkti teiseja. (pretenzijos prie magistrata idestymas, po to condictio (praneimas) ir litiscontestatio. Po 30 dienu isirenka teiseja, po to – in iudicium).
Butina legisakcioninio proceso salyga – aliu dalyvavimas. Atsakovo dalyvavimas – iekovo reikalas.
9. Formuliarinis procesas
Legis actiones procedura vis labiau neatitiko besipleciancios civilines apyvartos poreikiu. Per formulas proceso atsiradimas – lex Aebutia ir 2 Julijaus istatymai. Ginco teisinio formulavimo nata perkeliama pretoriui. alys gali reikti reikalavimus laisva forma, pretoriaus pareiga – suteikti jiems teisine kvalifikacija. Pretorius nustato ginco teisine esme ir idesto ja specialiame rate (formula) teisejui. Pagal ja vyks teisena stadijoje in iudicium. Pasirode patogus spresti naujiems gincams, kuriu nenumate senoji ius civile. Formuleje turejo buti nurodomas teisejas, iekovo pretenzija, sudetingesnese bylose – aplinkybes, pavedama teisejui iteisinti, jei nepasitvirtins intentio ir priteisti, jei pasitvirtins. (2 dalys: intentio ir condemnatio). Pretorius galejo atsisakyti duoti iekovui formule. Pretorius savo nuoziura galejo surayti formule iekovui, kurio teise nebuvo numatyta ius civile (pretoriniai iekiniai, pagrindas – faktine padetis). Kartais pasinaudodavo fikcija (formula ficticia). 2 stadijos – in iure teismo funkcijas vykde pretorius. Form. proceso laik-piu pretoriaus ediktas panaikino iekovo teise jega atvesti atsakova, taip pat ir manus iniectio, pakeites jas bauda in duplum. Kaip ir legisakcioniniam procese, yra litiscontestatio, jo reikme – perduoti byla teismui. Po jo atsiranda teisiniu pasekmiu: iekovas praranda iekini, t.y. jis negali antra karta kreiptis i teisma su tuo paciu reikalavimu, net jei procesas neivyko ar nebuvo priimtas sprendimas. Litiscontestatio momentu teisinis santykis, egzistaves tarp aliu iki io momento, nustoja galiojes. Atsiranda naujas santykis -– aliu isipareigojimas paklusti teismo sprendimui. Sprendziant klausima del atsakomybes, teisejas turi nustatyti, ar tos aplinkybes, kuriomis remiasi reikalavimai, buvo litiscontestatio momentu. Net ir tuo atveju, kai atsakovas iki in iudicium atsiskaite su iekovu, teisejas privalo ji apkaltinti ir priteisti iekini iekovui. Po litiscontestatio labai sugrieztedavo atsakovo atsakomybe iekovui. Nuo to momento jis visais atvejais atsake uz daikto zuvima ar suzalojima, turejo sumoketi procentus, jei buvo pripazintas kaltu. Abi alys susitare nustatyta diena, bet ne veliau kaip po 18 men. po formules gavimo, turedavo atvykti pas paskirta teiseja, tada prasidedavo in iudicium. Jokiu apeliaciju, kadangi nebuvo teismu pakopu. Iekovas galejo kreiptis i pretoriu, irodinedamas, kad sprendimas niekingas. Rykeja tendencija asmenine atsakomybe pakeisti turtine. Sprendimo vykdymui reikejo atskiro iekinio.
10. Ekstraordinarinis procesas
Legisakcioninis ir formuliarinis procesai buvo iprastinemis civilines teises gynimo formomis, del to vadinami ordinariniais.Ekstraordinarinis procesas – prieingybe jiems, imperijos laikais atsiradusi administracine-teisine bylu nagrinejimo tvarka, neturinti dvieju stadiju. Palaipsniui ekstraordinarinis procesas istume formuliarini ir absoliut. monarchijos pradzioje tapo vienintele civiliniu teisiu gynimo forma. Senojoje epochoje asmuo nepajeges apginti savo teises pagal ius civile, galejo kreiptis i magistrata, pastarasis pats tirdavo ir spresdavo. Imperijos laikais taikymo sfera isiplete. Imperatorius (pirmas valstybeje magistratas) turejo teise spresti bet kokia byla. Provinciju vietininkai kartais perduodavo spresti kitiems asmenims – iudex datus, jie buvo valdytojo paskirti, o ne prisiekusieji teisejai. Procesas nebuvo skaldomas i dvi dalis, iudex datus viska sprende pats. Naujoji teisena remesi valdzios pradais. aliu ikvietimas i teisma vykdomas oficialiai, dalyvaujant valstybines valdzios atstovui. Iekovo skundas iraomas i teismo istaigos protokola, po to oficialiai iteikiamas atsakovui. Proceso pradzia – iekovo pretenzijos idestymas ir atsakovo patvirtinimas, kad jis ia pretenzija gincys. Priimta sprendima galima buvo skusti auktesniajam pagal ranga magistratui (apeliacija). Sprendimo vykdymas – paskutine proceso stadija, jam nebereikejo specialaus iekinio. Isaugojo daug normalaus civilinio proceso bruozu – aliu rungimosi principas, teismas pradeda darba esant iekovo pareikimui, pats teismas nerinko irodymu, negalejo priteisti daugiau nei prae iekovas. Taciau ekstraordinarinis procesas gerokai apribojo vieumo principa. Procesas vykdavo uzdaroje patalpoje. Didesne reikme igijo ratvedyba. alys privalejo imoketi zymini mokesti, kuri panaudodavo kanceliarinems ilaidoms padengti.
11. Iekinine senatis
Iekinine senatis – istatymo nustatytas terminas, per kuri teismine tvarka gali buti apginta pazeista ar gincijama subjektyvine teise. Romoje atsirado gana velai. Klasikine R. teise tokios kategorijos neturejo. To meto teiseje buvo nustatyti terminai, per kuriuos galima teisme pareikti atskiru kategoriju iekinius. ie terminai budavo ganetinai trumpi. Ankstyvojoje epochoje civiliniu iekiniu neribojo jokie terminai. Kol egzistuoja teise, egzistuoja ir teise i iekini. Pretoriai pradejo riboti (1 metu terminai), iekiniai del pirkimo-pardavimo sutarciu esant parduoto daikto trukumams – 6 men., kai kurie civ. iekiniai del paveldejimo – 5 metu. Veliau atsirado terminai ir kitiems civ. iekiniams. Iekinines senaties termino kategorija R. teiseje atsirado 424 metais.(terminas panaikindavo teise i iekini - 30 metu) R. teiseje egzistave istatymo numatyti terminai nuo iekinines senaties skyresi: 1. buvo gerokai trumpesni (1 m. del kilnojamojo, 2m. del nekilnojamojo turto); 2. pasibaigus terminui nustodavo galiojusi ir pati materialine teise; 3. negalejo buti nei nutraukti, nei sustabdyti. Terminuotose sutartyse iekinines senaties termino pradzia buvo laikoma diena, einanti po sutarties termino pasibaigimo dienos. Gincuose del daiktines teises iekinines senaties termino eiga prasidedavo nuo to laiko, kai savininkas igydavo teise i iekini, t.y. kai jis suzinodavo, kur jo daiktas. Iekinines senaties termino eiga galejo buti nutraukiama arba sustabdoma. Nutraukimas skyresi nuo sustabdymo. Sustabdymas tik tam tikram laikui nutraukia termino eiga. Iekinines senaties termino pabaiga panaikindavo teise i iekini, taciau reikalavimo teise ar teise i daikta tebeegzistavo, tik jau negaliojo uztikrinta valstybine prievarta.
12. Status libertatis
Status libertatis - viena i caput sudetiniu daliu. Status libertatis turejo visi tie, kas nebuvo vergai. Vergas neturejo jokiu teisiu, jis buvo teises objektas. Taciau tarp vergo ir kitu privacios nuosavybes objektu yra didelis skirtumas. eimoje vergas, kaip ir vaikai, patenka i alieni iuris (svetimosios teises zmoniu grupe). Vergas yra in dominica potestae (eimininko valdzioje). Tik vergo eimininkas galejo kreiptis i teisma. Vergo eimyninis gyvenimas nera santuoka. Egzistavo niekieno vergai. Susiformavo principas favor libertatis - jei teisminio proceso metu kildavo abejoniu del zmogaus statuso, toki zmogu laikydavo laisvu. Velesniais laikais vergas turejo galimybe atlikineti teisinius veiksmus vergvaldzio vardu ir naudai. eimininkas galejo suteikti vergui ukini savarankikuma, mokant eimininkui nustatyta prievole (peculium). Verga galejo ilaisvinti eimininkas. Normalus ilaisvinimo budas - manumissio. Buvo labai daug formaliu ir neformaliu ilaisvinimo budu. Ilaisvintieji savo teisemis nebuvo prilyginti laisviesiems. Asmeniniu ir turtiniu santykiu sferoje ilaisvintasis savo patrono atzvilgiu isaugojo tris pagrindines pareigas - obsequim, operae ir bona.
13. Status civitatis
Kiekvienas neturejes pilietybes, Romos istatymu poziuriu buvo daiktas, prieas, esantis uz Romos istatymu ribu. Romos visuomene buvo sudaryta i 5 grupiu; laisvieji (Romos pilieciai), kurie gime laisvi ir niekada nesiliove jais buve, iimtis: pagrista postliminium teorija (teisiu atstatymas grizus i R. teritorija), latinai, peregrinai, ilaisvintieji ir kolonai. Tik Romos pilieciai buvo ginami teises. Skirtingas teisinis statusas pilieciu luomu - patriciju, klientu ir plebeju. Patricijai – ankstyvosios R. gimines organizacijos nariai, kuriu tevai priklause Senatui. Tik patricijai turejo teise pasisavinti zeme i valstybinio zemes fondo. Tik patricijai galejo sudaryti “tikraja” santuoka (cum manu). Klientai – teisikai tai laisvo zmogaus sutartines priklausomybes santykiai. Turejo ypatinga teisini statusa. Jie iejo i patriciju eimas ir gimines kaip sakralikai ir teisikai priklausomi nuo savo patronu. Patronas privalejo saugoti klientus ir teisme ginti ju teises. Turejo teise i zeme. Neturejo visiko subjektikumo. Plebejai – susiformavo veliau. Neiejo i giminine organizacija, buvo naujieji imigrantai. Asmenikai laisvi ir nepriklausomi. Turejo maziau teisiu. Negalejo uzimti auktu valstybiniu pareigu, buti senatoriais. Neturejo nuolatines, legalios teises i zeme. I esmes nera skirtumo tarp patriciju ir plebeju teisnumo (caput), iskyrus 2 atvejus: - draudimas santuokos tarp patriciju ir plebeju (445 m.pr.m.e. buvo panaikintas); - apribota plebeju teise sudaryti testamenta (veliau jurisprudencija sukure nauja testamento forma, vienodai galiojancia ir patricijams ir plebejams). Turtingiausia zemvaldziu virune – luomai cenzoriu ir raiteliu. Pilietybe R. buvo igyjama gimstant arba pagal istatyma. Pilietybes igijimas buvo neatsiejamas nuo status libertatis. R. pilieciu teisnumas priklause nuo 2 pagrindiniu teisiu: ius conubii (teise sukurti eima) ir ius commercii (teise dalyvauti civilineje apyvartoje).
14. Status familiae
eima visos senosios R. santvarkos pagrindas. Jei zmogus nepriklause jokiai eimai, jis nepriklause ir jokiai giminei, o kartu seniausiais R. laikais jis negalejo buti ir pilietis. Todel familia, kaip libertas ir civitas, yra naturali civilinio teisnumo (caput) prielaida. Senoves romenu eima buvo patriarchaline. Tai buvo uzdara nuo iorinio pasaulio sistema, kurios vienintelis eimininkas (galva) ir atstovas santykiuose su ioriniu pasauliu buvo pater familias. Jo valdzia buvo absoliuti ir teisiniu poziuriu vienoda tiek eimos nariams, tiek ir eimos turtui. i absoliutine pater familias valdzia senoveje buvo vadinama manus. Laikui begant, eimos teisine padetis keitesi, pater familias valdzia vaikams buvo vadinama patria potestas, vergams - dominica potestas, manus reikme liko tik apibudinant vyro valdzia zmonai. R. eima buvo suskirstyta teisiniu poziuriu i dvi stambias grupes; personae sui iuris (savosios teises asmenys) ir personae alieni iuris (svetimosios teises asmenys). Nuo to, ar asmuo buvo sui iuris, ar alieni iuris, priklause jo caput. 1-ajai grupei priklause tik pater familias, t.y. eimyniniu poziuriu visikai savarankiki asmenys. Visi kiti eimos nariai - vaikai, ju palikuonys bei zmona, kuri santuokoje cum manu eimoje uzeme dukters padeti, buvo personae alieni iuris. Jie visi, nors ir personae, t.y. teises subjektai, taciau ne savo naudai ir ne savo saskaita, o pater familias. Po pater familias mirties eima paprastai suskildavo i keleta savarankiku eimu. Taciau jie ir toliau likdavo agnatineje giminysteje.
15. Caput. Caput deminutio.
Gebejima buti civilines teises subjektu R. juristai vadino caput. Asmuo, kuris turejo teisnuma, buvo vadinamas persona (asmenybe). Kad Romoje zmogus butu asmenybe, jis privalejo tureti caut, kuris priklause nuo triju elementu - status civitatis, status libertatis ir status pater familias. Taciau asmuo galejo vieno ar visu ju netekti. Tada ivykdavo capitis deminutio - civiline mirtis. Klasikinio periodo juristai skyre tris capitis deminutio laipsnius - maxima , media , minima . Maxima ivykdavo praradus laisves statusa. Jei zmogus prarasdavo status libertatis, jis prarasdavo visus tris statusus ir teisiniu poziuriu buvo laikomas mirusiu. Veliau, prarade savo ankstesniaja padeti civiliniu teisiu sferoje, jis igydavo teisnuma pagal tautu teise, kaip peregrinai. Capitis deminutio media ivykdavo tada, kai zmogus, isaugodamas laisves statusa, netekdavo R. pilietybes. Asmuo, paveiktas capitis deminutio media, pagal ius civile prarasdavo savo civilines teises, bet isaugodavo jas pagal iuris gentium. Capitis deminutio minima - maziausias teisnumo apribojimas, susietas tik su status familia pasikeitimu. Asmuo isaugo laisves ir pilietybes statusus, taciau ivyksta tam tikri jo padeties pokyciai pirmosios eimos, kuriai priklause, atzvilgiu. Del minima visikai nutrukdavo ankstesnieji eimos teisiniai santykiai (agnatiniai), tai tiesiogiai atsiliepdavo ir turtiniams santykiams, ypac kylantiems del paveldejimo. R. teise turejo ir kitu priezasciu, kurios tam tikrais atzvilgiais apribodavo teisnuma - pilietine negarbe (intestabilitas, infamia, turpitudo).
16. Status
Teisnumas reikia galimybe tureti subjektyvine teise, o kad ta teise galima butu pasinaudoti, ja realizuoti, buvo reikalinga antroji salyga - veiksnumas - piliecio galejimas savo veiksmais igyti civilines pareigas. Skirtingai nuo teisnumo, veiksnumas atsiranda sukakus tam tikram amziui. Veiksnumas priklauso nuo zmogaus gebejimo laivai reikti savo valia. Pagal amziu visi zmones buvo suskirtyti i tris grupes. Vaikai iki 7 metu buvovisikai neveiksnus ir vadinami infantes. Mergaites nuo 7 iki 12 metu ir berniukai nuo 7 iki 14 metu buvo nepilnameciai ir turejo ribota veiksnuma. Jie buvo vadinami impuberes ir galejo sudarineti tik smulkius sandorius. Jei reikejo sudaryti sandorius del teises perledimo ar pareigu igijimo, tokie asmenys turejo gauti globejo leidima, kuri jis duodavo sandorio sudarymo momentu. Mergaites nuo 12 metu ir berniukai nuo 14 iki 25 metu buvo laikomi pilnameciais ir veiksniais. Pilnameciams iki 25 metu buvo suteikta teise prayti paskirti kuratoriu, tai apribodavo ju veiksnuma. Asmenu fiziniai ir psichiniai trukumai taip pat turejo itakos ju veiksnumui. Eikvotojams buvo paskiriamas rupintojas. Moteru veiksnumas buvo apribotas.
17. Juridiniai asmenys
Romenu teisininkai placiai taike juridinio asmens kaip civilines teises subjekto, ukinio gyvenimo savarankiko vieneto ideja, nors ir nesuformulavo juridinio asmens savokos. R. juristai ne tik ikele juridinio asmens ideja, bet ir suteike jai praktine iraika, pagrinde juridiniu asmenu teisnumo ir veiksnumo savokas, pagrindinius juridiniu asmenu tipus - universitas personarum (fiziniu asmenu bendrija, turinti savo atskira turta, nepriklausanti ja sukurusiems asmenims, ir teisnuma) ir universitas rerum (turto mase, skirta tam tikram tikslui - pvz. vietimui, mokslui, paramai ir t.t. iai turto masei taip pat buvo suteiktos tam tikros teisines asmenybes savybes). Ilgo ir gana sunkaus juridinio asmens idejos vystymosi rezultatas buvo tas, kad klasikine teise pripazino pagrindinius io teises subjekto bruozus: 1. Civiliniu teisiniu santykiu sferoje korporacijos prilyginamos fiziniams asmenims, 2. Atskiru asmenu pasitraukimas i susivienijimo neturi itakos susivienijimo teisiniam statusui, 3. Korporacijos turtas nera nei bendra ja sudaranciu asmenu nuosavybe, nei atskiru jos asmenu turtas, 4. Korporacija savo vardu gali dalyvauti bet kituose civiliniuose teisiniuose santykiuose su fiziniais asmenimis per savo atstovus - fizinius asmenis, nustatyta tvarka igaliotus atlikti tokius veiksmus.
18. Res corporales - res incorporales. Res in commercio - res extra commercio.
Res Romenu teiseje – tai bet koks turtas (gerybes), priklausantis gyvajai ar negyvajai gamtai ir fiziniu bei erdviniu poziuriu izoliuotas arba neatskiriamas nuo kitu gamtos daliu. Materialus ir nematerialus daiktai – teiseje materialinis buvo toks objektas, kuri galejo suvokti zmogaus samone ir kuri galima paliesti. Res incorporales buvo laikomi abstraktus objektai, kuriu egzistavima salygojo galiojanti teise. Actio in rem pagalba buvo galima ginti tik i res corporales atsirandancias teises, nes tik res corporales buvo nuosavybes teises objektai. Jei buvo pazeidziamos kieno nors teises, kylancios i res incorporales, tai jos galejo buti ginamos actio in personam pagalba. Daiktai, esantys komercineje apyvartoje – daiktai, kurie galejo buti nuosavybes teises objektais ir kurie galejo dalyvauti civilineje apyvartoje, t.y. kuriuos galima buvo pirkti, parduoti, dovanuoti ir t.t., daiktai, iimti i komercines apyvartos – daiktai, kurie negalejo buti privacios nuosavybes objektais ir kurie negalejo dalyvauti civilineje apyvartoje. R. teiseje egzistavo ie isamus daikto iemimo i civilines apyvartos pagrindai: Dievo teise ir zmoniu sukurta teise. 1. Res divini iuris (daiktai, priklausantys dievikajai teisei): a) res sacrae – ypatingu ventu valstybiniu aktu buvo paskirti dievams (ventyklos, altoriai); b) res religiosae – tarnave mirusiuju pagarbai ireikti (kapai); c) res canctae – daiktai, kuriuos ir be vento akto gyne dievai (miesto sienos ie vartai). 2 . Humani iuris: a) res communes omnium (bendri daiktai) – oras, juros bei ju krantai. ie daiktai priklause visiems; b) res publicae in publico usu (bendrai naudojamas vieasis turtas: pvz. keliai, aiktes, teatrai, pirtys) ir res publicae in pecunia populi (valstybinis turtas, pvz. rudynai). Abi ruys priklause valstybei.
19. Res mancipi – res nec mancipi. Res mobiles – res soli.
Res mancipi buvo priskiriami itin svarbus ukiui daiktai -–Italijos zemes, vergai (seniausiais laikais – ir zmona bei vaikai), kinkomieji bei krovininiai keturkojai gyvuliai (arkliai, asilai, jauciai, mulai), seniausieji kaimo zemiu servitutai. Visi kiti daiktai buvo priskiriami prie res nec mancipi. Res mancipi galima buvo perduoti kitam asmeniui tik ius civile nustatyta tvarka, t.y. mancipatio arba in iure cessio. iu formu tikslas buvo daiktu, sudaranciu romenu eimos ukini pagrinda, apyvartos kontrole. Daiktu klasifikavimas i kilnojamuosius ir nekilnojamuosius turejo mazesne reikme. Kilnojamiesiems daiktams priklause bet kokie daiktai, kuriuos galima perkelti i vienos vietos i kita arba kurie patys juda. Nekilnojamieji – zeme, jos gelmes, statiniai, sodiniai. Visiems iems daiktams buvo taikomas principas - ”viskas, kas pastatyta ant paviriaus, priklauso paviriui”. i klasifikacija turi tam tikra ryi su daiktu klasifikacija i res mancipi ir res nec mancipi. Nekilnojamojo turto perdavimui R. teise nustate specialius budus, kurie buvo tapatus res mancipi perdavimo budams.
20. Suvartojami ir nesuvartojami daiktai. Pagrindiniai ir papildomi daiktai.
Suvartojami yra tokie daiktai, kurie fizikai sunaikinami viena karta juos pavartojus. Pinigai taip pat buvo laikomi suvartojamais daiktais. Nesuvartojami daiktai neinyksta jais naudojantis, o jei ir inyksta, tai palaipsniui. ios klasifikacijos reikme irykejo prievolineje teiseje, nes tokiu sutarciu kaip nuoma, paskola ir pan. objektas galejo buti tik nesuvartojami daiktai. Dalus yra tokie daiktai, kuriuos galima padalyti i daugiau daliu, ir del to nenukencia ju verte bei ekonomine paskirtis. Papildomi daiktai materialiai yra savarankiki, taciau tarnauja pagrindinio daikto paskirciai, o drauge paklusta pagrindinio daikto teisiniam rezimui. Papildomu daiktu ruys: daikto dalys (savarankikais teisiniu santykiu objektais galejo buti tik tuo atveju, jei jas atskirdavo nuo pagrindinio daikto), priklausiniai (susieti su pagrindiniu daiktu ekonomikai, galejo egzistuti atskirai, taciau ukiniuose santykiuose tikslingiau buvo juos naudoti kartu) ir vaisiai (fructus, naturalus (kuriu atsiradima nulemia pagrindinio daikto biologines savybes) ir civiliniai (kurie atsiranda del pagrindinio daikto civilines apyvartos). Kol fructus naturale nera atskirti nuo pagrindinio daikto, jie negali buti atskirais teisiniu santykiu objektais; vaisiai buvo skirstomi i tuos, kurie yra pas asmeni, juos surinkusi, ir tokius, kuriuos galima buvo surinkti, jei su jais buvu pasielgta teisingai, bet del neukikumo jie nebuvo surinkti.).
21. Paprasti, sudetiniai ir surenkamieji daiktai. Pagrindiniai ir papildomi daiktai.
Paprasti daiktai yra susieti naturaliais, neatskiriamais ir vientisais saitais (vergas, medis). Sudetiniai daiktai sudaryti i daugelio ivairiu sudetiniu daliu, kurios kartu sudaro tam tikra atskira vieneta (laivai, namai, spintos). iu daiktu teisinio rezimo ypatybe ta, kad i atskiras ju dalis nebuvo pripazistamos jokios ypatingos teises (ypac nuosavybes). Principas – sudetines dalies likimas yra toks pat kaip ir pagrindines. Surenkamuosius daiktus sudare tos pacios ruies fizikai savarankiku daiktu rinkinys, pvz. biblioteka. ie daiktai galejo buti laikomi atskiru teisiniu vienetu, kuris ilikdavo net ir pakeitus atskiras jos dalis. Kaip visuma jie galejo buti uzstatomi, parduodami ir pan. Papildomi daiktai materialiai yra savarankiki, taciau tarnauja pagrindinio daikto paskirciai, o drauge paklusta pagrindinio daikto teisiniam rezimui. Papildomu daiktu ruys: daikto dalys (savarankikais teisiniu santykiu objektais galejo buti tik tuo atveju, jei jas atskirdavo nuo pagrindinio daikto), priklausiniai (susieti su pagrindiniu daiktu ekonomikai, galejo egzistuti atskirai, taciau ukiniuose santykiuose tikslingiau buvo juos naudoti kartu) ir vaisiai (fructus, naturalus (kuriu atsiradima nulemia pagrindinio daikto biologines savybes) ir civiliniai (kurie atsiranda del pagrindinio daikto civilines apyvartos). Kol fructus naturale nera atskirti nuo pagrindinio daikto, jie negali buti atskirais teisiniu santykiu objektais; vaisiai buvo skirstomi i tuos, kurie yra pas asmeni, juos surinkusi, ir tokius, kuriuos galima buvo surinkti, jei su jais buvu pasielgta teisingai, bet del neukikumo jie nebuvo surinkti.).
22. Daiktiniu teisiu savoka ir ruys.
Civiliniu teisiu skirstymas i daiktines ir asmenines (prievolines) sudare civilines teises sistemos pagrinda. Daiktines teises objektu bruozai: 1) tai galejo buti tik materialus daiktai (res corporales); 2) tai galejo buti tik neiimti i komercines apyvartos daiktai (res in commercio); 3) tai galejo buti tik tie daiktai, kurie turejo individualius pozymius (species). Daiktine teise nuo prievolines skiria ir tai, kad pirmoji yra absoliuti, o antroji – salygine teise. Kad teise butu pripazinta daiktine, ji turi pasizymeti dar dviem pozymiais: sekimo teise ir pranaumo teise. Pirmuoju atveju teise seka paskui daikta, t.y. perduodant daikta i vienu ranku i kitas, treciajam asmeniui ilieka su iuo daiktu susijusi daiktine teise. Pranaumo teises esme ta, kad ji yra labiau privilegijuota kitu prievoliniu teisiu, susijusiu su tuo paciu daiktu, atzvilgiu. Romenai apibrezdavo daiktine teise kaip ius in re. Kalbant apie daiktine teise, nekalbama apie santyki tarp subjekto ir daikto. iuo atveju kalbame apie santyki tarp keliu subjektu, atsizvelgiant i tai, koks teisinis santykis yra vieno i ju su tam tikru daiktu. R. teiseje daiktines teises pobudi pirmiausia turejo nuosavybes teise. Tai buvo vienintele “pilna” daiktine teise. Egzistavo ir “ribotos” daiktines teises, tarnavusios kokiam nors subjektui svetimo daikto atzvilgiu, iura in re aliena. ioms teisems priklause servitutai, uzstatas, o paskutineje romenu teises vystymosi fazeje prie iu teisiu prisidejo ir amzina nuoma bei paviriaus teise.
23. Valdymo (possesio) ir laikymo (detentio) savokos.
Romos teisininkai grieztai atskyre nuosavybe ir valdyma. Valdymas buvo ginamas interdiktu pagalba. Skirtingai nuo nuosavybes teises, valdymas nesuteikia teises pareikti iekini bet kuriam pazeidejui, valdymas neatsinaujina ipso iure sugrizus i nelaisves, tiesiogiai nepereina paveldejimo keliu. Valdymas yra neteisine, bet faktine busena. Valdymas buvo suprantamas kaip faktinis daikto turejimas siekiant ji sau pasilikti. Valdymas gali apskritai netureti jokio teisinio pagrindo, pvz. kai vagis valdo pavogta daikta. Teisiniu valdymas tapdavo tik tada, kada buvo garantuota jo teisine gynyba, o kad taip butu, valdymas privalejo tureti iuos elementus: objektyvuji ir subjektyvuji. Pirmasis reike faktini daikto turejima – corpus. io elemento esme ta, kad daikta turintis asmuo gali daryti su juo ka nori. Subjektyvusis elementas reike nora pasilikti daikta sau, atmetant bet kuriuos treciuosius asmenis. Jis buvo vadinamas animus rem sibi habendi, arba animus. Laikymas – tai faktinis daikto turejimas, kai asmuo neturi tikslo pasilikti daikta sau, bet valdo ji treciojo asmens vardu. Skirtingai nuo possesio, detentio turi tik viena i pirmajam butinu dvieju elementu – tai corpus. Teise i valdymo gynima turejo betarpikai pats valdytojas, tuo tarpu detentorius toki gynima galejo gauti tik tarpininkaujant daikto savininkui.
24. Valdymo isigijimas ir pasibaigimas.
Yra zinomi keli valdymo atsiradimo budai:
2) Corpore et animo. Corpus geriausiai apibreziamas kaip materialinis santykis su daiktu; animus yra noras ta daikta valdyti. Kilnojamiesiems daiktamsvaldymas dazniausiai budavo igyjamas paprastu budu: t.y. daikta perduodant. Daiktas patekdavo i norincio ji isigyti asmens valdymo sfera ir tuo atveju, kai ji perduodavo pastarojo namuose, nors jam ir nesant.
3) Ypatingi atvejai. Solo animo (vieno valia).
a) Traditio brevi manu. Jeigu valdytojas parduoda, dovanoja ar skolina detentoriui tam tikra daikta, pastarasis pradeda ji valdyti, kai abi alys del to susitaria.
b) Constitutum possessorium. Asmuo igyja valdyma be perdavimo akto, vien remiantis valios ireikimu, jei daikto valdytojas pareikia esas pasiryzes perduoti iam asmeniui daikta, taciau pats likti detendoriumi.
4) Sugebejimas igyti valdyma. iai faktiniai busenai uzteko ir mazesnes valios, todel globotinis vaikas iki 7 metu galejo ir be globejo igyti valdyma, jei jis pakankamai suprato savo veiksmu reikme. Asmenys, kurie buvo kieno nors valdzioje, negalejo savarankikai igyti turtiniu teisiu.
5) Valdymo igijimas per tarpininkus . Klasikine teise i esmes nepripazino valdymo igijimo per tarpininkus. Kiek veliau teise numate tam tikras iimtis prokuratoriaus naudai, o Justinianas jau i esmes leido.
6) Valdymo praradimas . Galiojo taisykle, jog valdymas egzistuoja tol, kol valdytojas veikia daikta taip, kaip jis veiktu igijes nuosavybes teise. Valdymas prarandamas, kai valdytojas laisva valia arba prie savo valia netenka galios viepatauti daiktui. Tai ivyksta, valdytojas praranda: 1. corpore (pvz. valdytojas i baimes atsisako savo zeme atsiimti i okupanto); 2. animo, neveiksnus asmuo negali atsisakyti nuo valdymo; 3. animo et corpore, kai valdytojas perduoda daikta kitam asmeniui, pameta arba mirta. Kilnojamuju daiktu valdymas prarandamas tuo momentu, kai daikta uzvaldo kitas asmuo, o nekilnojamuju – kai valdytojas suzinojo, jog daiktas jau yra laikomas kito asmens.
25. Valdymo apsauga
Viena i pagrindiniu valdymo fakto sukeliamu teisiniu pasekmiu ta, kad ji gina teise. Svarbiausias valdymo gynimo bruozas R. teiseje buvo tas, kad byloje del valdymo ne tik nereikejo irodyti teises i gincijamaji daikta, bet net buvo draudziama gristi savo reikalavimus tokia teise. Tokio pobudzio byloje buvo butina ir pakankama nustatyti du faktus: a) valdymo fakta; b) valdymo pazeidimo fakta. Valdymo gynimas, pagristas vien tik minetu faktu nustatymu, ir buvo vadinamas posesoriniu gynimu. Jo prieingybe buvo petitorinis procesas, kuriame buvo reikalaujama irodyti asmens teise i gincijama daikta. Valdymas buvo ginamas ne iekiniais, o posesoriniais interdiktais, kurie buvo salyginiai magistratu isakymai. Interdiktai: 1. Interdictum retinendae possessionis: a) interdictum utribi buvo duodamas kilnojamuju daiktu valdymui apsaugoti. Juo galejo naudotis tirk daikto valdytojas, kurio valdymui buvo trukdoma, tiek ir valdytojas, kuris valdyma apskritai prarado. Valdymas turejo buti ne ydingas.b) interdictum uti possidetis buvo skirtas valdymui nekilnojamiesiems daiktams apsaugoti. Ydingo valdymo atveju interdikto pagalba daiktas galejo buti atimtas i faktinio valdytojo. 2. Interdictum recoperendae possesionis: a) interdictum unde vi buvo taikomas tik nekilnojamuju daiktu atzvilgiu, jei i valdytojo valdymas buvo atimtas jega. b) interdiktas de vi armata buvo ginamas asmuo, i kurio valdyma daiktui vieneriu metu senaties terminas, iam interdiktui jis apskritai nebuvo taikomas. c) interdiktas de precario buvo paduodamas asmens, kuriam daiktas buvo atiduotas naudotis iki pareikalavimo, atzvilgiu. 3) Interdiktas adibiscendae possessionis: interdictum Salvianum ir interdictum guorum bonarum. ie interdiktai buvo ne tiek posesorinio, kiek petitorinio pobudzio, kadangi jais buvo siekiama ne apginti, bet igyti valdyma, kurio anksciau nebuvo.
26. Nuosavybes savoka ir ruys.
Pagrindine daiktine teise yra nuosavybes teise (dominium, proprietas), kuri buvo vienintele pilna daiktine teise. Nuosavybe suteikia galimybe savininkui daryti su materialiniu daiktu viska, ko nedraudzia teise. Pagal ius civile savininkas galejo buti tik R. pilietis – kviritas, todel ir pati nuosavybe buvo vadinama kviritine. Augant prekinei apyvartai pasitaikydavo nemazai atveju, kad perleidziant nuosavybe i res mancipi buvo ivengiama formaliu veiksmu ir apsiribojama neformalia tradicija. iais atvejais igijejas igaudavo tik valdymo teise, tik praejus igyjamosios senaties terminui, ji galejo peraugti i kviritine nuosavybe. Jei i valdytojo buvo atimamas daiktas, jis galejo pareikti iekini, jo formuleje buvo daroma prielaida, kad iekovas valde gincijama daikta visa butina igyjamosios senaties laikotarpi. Toks valdymas buvo apibreziamas kaip bonitarine arba pretorine nuosavybe. Peregrinu nuosavybe gyne ju teisines sistemos. Peregrinu nuosavybe, kaip atskira teisine kategorija, inyko po to, kai Karakula 212m. praktikai visiems R. imperijos gyventojams suteike pilietybe. Bendroji nuosavybe: pagal R.t. daiktas galejo priklausyti ne vienam, bet keliems asmenims, kurie ji valdydavo bendrai. Kiekvienas bendrasavininkas turejo teise laisvai disponuoti savo dalimi ir proporcingai turimai daliai, gaudavo nauda bei privalejo vykdyti daiktui uzdetas ivairias prievoles.
27. Nuosavybes teises ryys su daiktine teise.
Daiktine teise yra asmens juridinis viepatavimas daiktui. Pats viepatavimas gali buti ivairaus laipsnio ir pobudzio, todel daiktines teises nera vienodos. Pagrindine daiktine teise yra nuosavybes teise, kuri tarp egzistavusiu penkiu buvo vienintele pilna daiktine teise. Visos kitos buvo ribotos. Nuosavybes teise apskritai yra viena i pagrindiniu teisiu. Romenu teiseje nuosavybe praejo labai ilga evoliucijos kelia, taciau galiausiai ji susiformavo kaip subjektine teise, kuri tam tikra prasme net nuleme visos teisines sistemos pobudi. Nuosavybe, kaip teisine institucija, yra istorine kategorija. Pagal daugeli valstybes kilmes teoriju valstybe kaip tik del to ir atsirado, kad apsaugotu ia pagrindine teise.
28. Nuosavybes teises turinys. Ius utendi, ius fruendi, ius obutendi.
Nuosavybes teise, romenu supratimu, viena vertus, nurodo tos teises subjektui laisves ribas (pozityvioji nuosavybes teises funkcija), kita vertus, yra jos laisves garantas (negatyvioji nuosavybes teises funkcija, kuri paalina galimybe tretiems asmenims kitis i svetima nuosavybe). Jau viduramziais buvo bandymu nuosavybes teises turinio elementus suskirstyti i pagrindinius ir papildomus. Pagrindiniai – disponavimo, atgavimo teise; papildomi – naudojimosi teise, daikto turejimo teise, taip pat teise surinkti ir naudotis jo vaisiais (ius possidendi, utendi et fruendi). Ius utendi et fruendi reikia, kad savininkas gali daiktu naudotis bei surinkti jo duodamus vaisius. Jis taip pat gali daikta suvartoti ar sunaikinti (ius abutendi). R. civilineje teiseje galiojo principas, jog daikto vaisiai, nuo ju atskyrimo nuo motininio daikto momento, tapdavo motininio daikto savininko nuosavybe (separatio). Ius possidendi reikia to daikto turjimo teis, bet ne jo valdymo fakt. Vadinasi, savininkui praradus faktin valdym, nebuvo prarandama nuosavyb, o drauge ir ius possidendi. Savo teises savininkas galjo gyvendinti pretorini procesini priemoni pagalba, reikalaujant iduoti jam priklausant daikt. Ius disponendi - tai teisinio disponavimo daiktu galimyb. Tai reikia, kad savininkas galjo jam priklausant daikt parduoti, dovanoti ir t.t. Savininkas, prarads bet kuri i i teisi, nenustoja bti nuosavybs teiss subjektu. Nuosavyb yra vienalyt ir elastin teis, todl nenustoja tarnauti jos savininkui net ir tada, kai jo teiss dl vairi apribojim bna maksimaliai sumaintos. Teoriniu poiriu nuosavyb yra neribota teis. Taigi, teis - tai daiktin ir autonomin asmens teis valdyti (naudoti ir disponuoti materialiu daiktu), kuri i esms yra neribojama, taiau tik tiek, kiek ji nepaeidia egzistojanios teistvarkos.
29. Pirminiai nuosavybs teiss gijimo bdai.
Usucapio (gyjamoji senatis) - tai nuosavybs teiss gijimas tam tikram daiktui, kuris atsiranda dl jo valdymo statym nustatytam laikotarpiui. Usucapio institucijos tikslingum romnai pagrind btinumu panaikinti teisins padties netikrum daikto nuosavybs sferoje. iuo bdu galjo pasiremti ir asmenys, kurie gijo kok nors daikt, nesilaikydami reikiamos teisins formos ir todl negijo nuosavybs teiss. Usucapio turjo 5 pagrindinius bruous: 1) Res habilis - apibdino objekt, kur galima buvo gyti nuosavybs teis usucapio bdu; 2) Titulus - valdymui daiktas turjo bti gytas teistai; 3) Fides - valdytojo gera valia, kuri turjo egzistuoti bent daikto uvaldymo momentu; 4) Possessio - tik civilinis valdymas sukelia nuosavybs teiss atsiradim usucapio keliu. is valdymas turi bti pagrstas faktiniu daikto valdymu (corpus) ir valia daikt pasilikti sau (animus); 5) Tempus - skirtig daikto valdymo terminai. Kilnojamuosius daiktus reikjo valdyti vienerius metus, nekilnojamuosius - 2 metus. Occupatio (uvaldymas) - seniausias bdas, kuris buvo taikomas gyjant nuosavyb uvaldyt niekieno daikt (res nullius). Romn teis res nullius status pripaino ferae bestiae (laukiniai gyvuliai - visi laukiniai gyvuliai, esantys laisvje, nepriklausomai nuo to, kam priklaus sklypas, kuriame jie gyvena, buvo pripastami res nullius), thesaurus (lobis - vertingi daiktai, kurie taip ilgai buvo pasliepti, jog pasidar nemanoma nustatyti j savininko), res derelictae (palikti daiktai - derelikcija -tai atsisakymas nuosavybs laisva valia atiduodant kilnojamojo daikto valdym ar galutinai paliekant ems sklyp) ir res hostiles (daiktai, esantys R. teritorijoje ir priklausantys pilieiui tos valstybs, su kuria R. pradjo karo veiksmus). Specificatio (perdirbimas) - nuosavybs teiss gijimo bdas, kuris reik esmin daikto perdirbim, itaip sukuriant visikai nauj daikt. Nuosavybs teiss klausimas sprendiamas atsivelgiant tai, ar naujai sukurt objekt galima buvo grinti pirmykt padt, ar ne. Sujungimas ir sumaiymas . Accessio ved prie nuosavybs gijimo alutiniams daiktams, kurie pastoviam laikui buvo prijungti prie pagrindini daikt ir tuo bdu ekoominiu poiriu tapo j sudtine dalimi. is procesas vyko prieaugis priklauso pagrindinio daikto savininkui taisykls pagrindu. Confussio (skysiams) ar commixio (kieti) bdu sumaiyti daiktai, jei j negalima buvo atskirti, sudarydavo bendr nuosavyb. Vaisi gijimas - vaisius priklauso motininio daikto savininkui, kuris nuosavybs teis vaisius gydavo pirminiu bdu, iimtis tik vaisiams siuarja prasme. Daikto savininkas, inuomodamas savo daikt, galioja nuominink juo naudotis, tuo momentu, kai nuomininkas savininkui sutinkant pasiima nuomojamojo daikto vaisius, jis traditio bdu gyja nuosavybs teis juos. Siningas valdytojas gyja nuosavybs teis vaisius nuo j atsiskyrimo momento. Vienintel buvo slyga, kad vaisi atsiskirymo momentu subjektas bt siningas valdytojas.
30. Ivestiniai nuosavybs teiss gijimo bdai.
Mancipacija - mancipacijos metu dalyvaudavo svrjas, 5 liudytojai, res mancipi gijjas ir daikto savininkas. Labai formalus ir senas. Nuosavybs perdavimo mancipatio bdu objektas buvo tik res mancipi. io akto dalyviais galjo bti tik R. pilieiai. In iure cessio (perleidimas teisme) - tariamas vindikacinis pocesas, kurio metu perleidjas buvo atsakovas, o gijjas - iekovas. In iure cessio bdu buvo galima perduoti nuosavyb res mancipi ir res nec mancipi. iuo bdu taip pat buvo galima gyti ar atsisakyti nuo servitut bei kit teisi, galjo naudotis tik R. pilieiai. Traditio (perdavimas)- i forma pagimdyta ius gentium ir svarbiausia joje ne forma, bet tyrinys. Materialus valdymo perdavimo aktas. Slygos: daiktas turjo bti faktikai perduotas, perleidimo fakt turjo lydti perleidjo valia perduoti nuosavyb bei primjo valia t nuosavyb gyti iusta causa, turjo egzistuoti tinkamas teisinis pagrindas. Traditio skyrsi nuo mancipatio ir in iure cessio: traditio galima vykdyti alims nedalyvaujant, t.y. per treiuosius asmenis; jeigu mancipacija ir in iure cessio, tepus slygas ir terminus, buvo niekins, tai traditio - ne. Negalima perduoti tik servitut, nes tai res incorporales, jiems negalima taikyti valdymo; traditio negaljo padaryti tas, kas nevald, arba nelaik daikto.
31. Nuosavybs teiss gynimas.
Pagrindiniai iekiniai, tarnav savininko nuosavybs teiss gynimui R.t. buvo rei vindicatio (vindikacinis iekinys) ir actio negatoria (negatorinis iekinys). ie iekiniai turjo daiktin pobd, priklaus pretorinms gynybos priemonms. Jeigu daikto savininkas yra ir jo valdytojas, jis turjo teis naudotis posesorine gynyba, kuri garantavo atitinkami interdiktai. Rei vindicatio - materialine-teisine prasme vindikacinis iekinys - nevaldaniojo savininko reikalavimas valdaniajam nesavininkui dl daikto sugrinimo.
37. Santuokos sudarymas ir nutraukimas
Dar iki santuokos sudarymo buvo sponsalia (suadtuvi) institutas. 3 santuokos arba manus monai sudarymo bdai: Confarreatio – religinis aktas. 10 liudytoj, yniai, tik tokioje santuokoje gim vaikai galjo tapti auktais banytiniais pareignais; Coemptio – monos tariamas pirkimas i jos pater familias arba globjo. Tai mancipacio. 5 liudytojai ir svrjas su svarstyklmis. Usus – faktinis santuokinis gyvenimas 1 metus. ie bdai – tai cum manus santuokos sudarymui. Klasikiniu periodu sine manu – vienintel santuoka. Sudaroma paprastu besituokianij susitarimu, lydima kai kuriu buitini paproi. Kad santuoka bt teista, reikjo: 1) amius – vyrams 14 m., moterims – 12 m.; 2) sutikimas sudaryti santuok; 3) ius conubii. Btina teisin santuokos egzistavimo prielaida yra ta, kad per vis santuokos laik ilikt tos slygos, kurios buvo btinos susituokiant. Paprastai santuoka pasibaigdavo vieno i sutuoktini mirtimi. Santuokos nutraukimo pagrindu pirmiausiai bdavo capitis deminutio. Santuok cum manu galima buvo nutraukti vyro arba jo pater familias valia. Santuoka sine manu galjo bti nutraukta ne tik abiej sutuoktini susitarimu, bet ir vieno valia. Teisini pagrind santuokai nutraukti nereikjo. Ituokos principas – vienas pagrindini eimos princip. Turtins sankcijos – jei kaltas vyras, jis prarasdavo donatio, jei mona – krait.
38. Sutuoktini tarpusavio santykiai
Cum manu santuokoje mona paklusta vyro valdiai. Panaiu vindikacin iekin vyras galjo susigrinti mon, palikusi namus, gali vairiai bausti, net umuti, parduoti vergovn. mona neturi teisnumo. Ji yra savo vyro pdin, bei savo agnat. Sine manu mona isaugodavo savo teisin status. Jokios drausmins valdios vyras neturi. Ji galjo sudaryti su savo vyru turtinius sandorius. Dovanojimas buvo draudiamas. Kiekvienas i sutuoktini buvo turtiniu atvilgiu nepriklausomas. Negali vienas kitam reikti negarbs iekini. Vienas kit privalo saugoti. Ilaikyti eim buvo vyro pareiga. mona ir vaikai galjo reikalauti ilaikymo. Santuokos sudarymo metu vyrui duodamas ypatingas kraitis – dos, j i savo turto iskirdavo mona arba jos pater familias ar globjas. forminamas specialiu aktu. Dos turjo apsaugoti vyr nuo ituokos monos iniciatyva. Donatio – ikivestuvins dovanos monai. Lygus dos, kaip monos teisi garantija.
39. Tv ir vaik tarpusavio santykiai
Tv ir vaik santykius apsprend patria potestas. R.t. pripaino tik tvo valdi vaikams. Motina savo vaikus neturjo joki teisi net ir po jo mirties. Patekdavo agnato globon. Santuokoje sine manu nebuvo net savo vaik agnate. Santyki pagrindas – teista santuoka ir teista eima. Nesantuokiniai vaikai teisiniu poiriu buvo svetimi savo tvams. Vliau pripaino motinos ir jos gimini atvilgi kognatais. Tvo neturjo. Asmenini santyki sferoje nuo pater familias priklaus naujagimio gyvenimas. Teisini santyki sferoje vaikai – personae alieni iuris. Tvas atsak u vaik deliktus padaryt al. Laikui bgant patria potestas prarado savo patriarchalin pobd. Turtas, kur snus gydavo tarnaudamas kare ar valstybinje tarnyboje, buvo jo nuosavyb. Vliau – ir i motinos ar jos giminaii paveldtas turtas. R. imperijos pabaigoje i patria potestas liko tik elis. Buvo pripaintas vaik turtinis nepriklausomumas. eima jau nebe teisinis vientas, bet savarankik teisini santyki subjekt sjunga. Neteistus vaikus galima buvo teisinti legitimatio bdu. Galima buvo snyti ir svetimus vaikus (arrogatio).
40. Paveldjimas pagal testament.
Pagal R.t. testamentas – vienaalis palikjo paskutinija valia paremtas sandoris, vykdytas laikantis nustatyt formalum, siekiant paskirti savo teisi ir pareig permj (pdin). Paveldjimui pagal testament teikiama pirmenyb. Senoji ius civile inijo 2 testamento ris: testamentum comitiis colatis ir testamentum in procinctu. Pirmasis buvo tvirtinamas taikos metu du kartus per metus kurij susirinkimuose. Antrasis – prie isiruousius miui karius. Abi rys buvo pakankamai nepatogios, todl atsirado testamentum per mancipationem. Mancipatio buvo dirbtinai pritaikytas palikjo interesams tenkinti. Jis vis savo turt perduodavo jo paties pasirinktam patiktiniui, kuris sipareigodavo vykdyti visus palikjo patvarkymus dl turto jo mirties atveju. Raytin mancipationem forma labai paplinta. Turjo bti liudytoj uantspauduotas ir pasiraytas. Buvo ir vieieji testamentai. Reikjo tam tikr materialini slyg. Testatorius turjo turti testamentin teisnum. Testamentas turjo bti sudarytas certa asmeniui, jei incerta, negaliojo. Viena svarbiausi slyg – institutio heredis – vis palikim testatorius turjo palikti vienam pdiniui. Antrojo pdinio paskyrimas. Testatorius galjo panaikinti testament, sudarydamas nauj. Palikimas buvo apmokestinamas 5%, per penkias dienas nuo testatoriaus mirties turjo bti ikilmingai atpliamas magistrat ir paskelbiamas.
41. Paveldjimas pagal statym (ab intestato)
Jeigu mirusysis nepaliko testamento arba palikto testamento dl koki nors prieasi negalima buvo vykdyti, buvo aukiami pdiniai, turintys teis paveldti pagal statym. 3 paveldjimo pagal statymus (ab intestato) sistemos: 1- senosios ius civile paveldjimas pagal statym, kurios pagrindas – agnatin giminyst. Paveldjimo teis priklaus trij eili giminms: sui heredes, agnati proximi ir gentiles sui heredes – visi mirusiojo valdioje buv asmenys. Sui heredes teis paveldti laik savaime suprantama teise. Ne visi jie buvo vieno giminysts laipsnio, tai slygojo palikimo dalijim kartomis. Nesant pdinio sui heredes, paveldti bdavo aukiami agnatus proximus – jo broliai ir seserys, motina, jei ji buvo cum manu santuokoje su mirusiu. Nesant agnat, buvo aukiami gentiles, t.y tos genties, i kurios buvo kils palikjas, nariai. Jeigu artimiausi mirusiojo giminaiiai atsisak priimti palikim ar mir, jis neatitekdavo kitiems pagal eil pdiniams, tapdavo imariniu ( id) arba niekieno. 2 – Pretorin paveldjimo teiss sistema – sen ir nauj paveldjimo teiss nuostat derinimas. Pretorius savo ediktais auk ir kitus pdinius, ne pirmos eils gimines. Jis suteikia kai kurias paveldjimo teises kraujo giminms. Pretoriaus ediktas nustat 4 aukiam paveldti pdini eiles: unde liberi (visi sui pagal ius civile emancipati); unde legitimi, unde cognati (visi kraujo giminaiiai); unde vir aut uxor (mirusiojo sutuoktinis). 3 – Justiniano sistema (rmsi tik kognatine giminyste) – aukiami paveldti visi vyrikosios ir moterikos gimins kognatai. 4 eils: visi palikuonys (descedentai); artimiausieji pagal laipsn ascedentai (motina, tvas, moit t.t.); netikri broliai ir seserys ir j vaikai; kiti alutins eils giminaiiai.
42. Prievols (obligatio) samprata. Prievols alys.
Prievol yra toks teisinins santykis, kada vienas subjektas – skolininkas privalo atlikti kito subjekto – kreditoriaus naudai tam tikr veiksm arba susilaikyti nuo atlikimo, o kreditorius turi teis reikalauti i skolininko, kad jis vykdyt savo pareig. Pagal XII lenteli statym skolininkas atsak savo asmeniu. Laikui bgant skolininko asmenin atsakomyb pasikeit turtine. Respublikos laik-piu prievol buvo traktuojama kaip nematerialus daiktas. Prievoli apsaugai tarnavo iekiniai in personam. Prievols objektu galjo bti ir daiktas. Taiau kreditorius gali j grinti tik i skolininko. Nuo prievols atsiradimo pradios numatytas prievols pasibaigimo laikas (vykdymas). Prievol grindiama ali lygybs principu. I pradi prievols teisins pasekms lieia tik tuos asmenis, kurie dalyvavo j nustatant. Vliau imta leisti atstovavim, asmen pasikeitim prievolje. Novacija – pasibaigimas pradins prievols, kurioje dalyvavo vienas kreditorius, ir sukrimas naujos prievols, kurioje dalyvauja jau kitas kreditorius. Kitas bdas – cedentas, skirdamas asmen, kuriam norjo perleisti savo reikalavimo teis, savo atstovu, iekinio formul raydavo ilyg, kad visa tai, k cesionarijus iiekos i debitoriaus, jis turi teis niekam neatsiskaitydamas jungti savo turt. Toks atstovas – procurator in rem suam (galiotasis savo naudai). J santykiai pagrsti pavedimo sutartimi. Teorikai R. teis niekada nepripaino teisi perleidimo prievolje. Buvo teikiama tik teismin interes apsauga. Ceduoti buvo leidiama ne visas teises. Jeigu reikjo pradin skolinink pakeisti nauju, buvo reikalaujama kreditoriaus sutikimo. Prievoli pusse gali bti vienas ra daugiau asmen. Vienas skolininkas arba kreditorius galjo bti pagrindinis, kitas – alutinis. Keletas kreditori ar debitori galjo turti dalin arba solidarin teis arba pareig.
43. Prievoli atsiradimo pagrindai. Prievoli rys.
Du pagrindiniai prievoli atsiradimo pagrindai: sutartys (contractus) ir teiss paeidimai (delicta). Vliau atsirado prievols, kurios buvo kilusios ne i sutari ir ne i delikt. Buvo vadinamos prievols tarsi i sutarties ir tarsi i delikt. Sutartys – svarbiausias prievoli altinis. Tai tam tikras dviej ar daugiau subjekt susitarimas. Pereinamja sutarties forma senojoje romn teisje buvo paskolos sutartis – nexum, aktas analogikas mancipacijai, sudaromas dalyvaujant 5 liudytojams ir svrjui, jos formuluotje jau yra sankcija. Stipuliacijos sutartis atsirado III a.pr.m.e. Stipulatio – odinis susitarimas klausimo ir atsakymo forma. Laikui bgant, vis didesnis dmesys kreipiamas ali vidin vali, skolininkas buvo atlaisvintas nuo asmenins atsakomybs, atsak turtu, sutartis pradjo dalinti contractus (teiss pripaintos, iekiniu garantuotos sutartys) ir pacta (susitarimai, neatitinkantys joki sutari tip ir dlto neturintys teisins galios). 4 prievoli i sutari tipai: a) jei prievolei atsirasti pakanka vien ali susitarimo (konsensualin sutartis); b) jei i daikto perdavimo (realin sutartis); c) jei prievol atsiranda itarus odin formul (verbalin); d) jei nustatyta raytin forma (literalin). Bevards sutartys – kurios neatitiko joki tip. Respublikinio laikotarpio sutartys buvo vadinamos imperatyvins teiss sutartimis – formalizmas jas lydjo visuomet. Dauguma realini ir konsensualini sutari priklaus geros sins sutari riai. Sutartys dar buvo skirstomos vienaales ir dviales. Sinalagmatins – dvials, kuriose alys turi priins lygiavertes prievoles (pirkimas-pardavimas).
44. Sutari galiojimo slygos.
Tam, kad sutartis galiot, pagrindiniai jos elementai turi atitikti tam tikrus reikalavimus. Pagrindiniai elementai: sutarties dalykas, pagrindas ir ali valia bei jos ireikimo bdas. Dalykas – k debitorius sipareigoja atlikti ir ko kreditorius turi teis reikalauti i jo. Dalykas turi atitikti 4 slygas: a) juo negali bti veiksmas prietaraujantis teisei ir geriems paproiams; b) jis turi bti manomas vykdyti; c) jis turi tenkinti kreditoriaus interesus; d) jis turi bti sipareigojimas kreditoriui, bet ne kitam asmeniui, ir pasiadti turi debitorius, o ne kitas asmuo. Prievols pagrindas – artimiausias betarpikas tikslas, dl kurio sudaryta sutartis. Klasikinje teisje, jei sutarties pagrindas yra netinkamas arba liko nevykdytas, prievol buvo laikoma negaliojania. Sutartys, kuri galiojimas priklaus nuo j pagrindo tinkamumo, vadinamos kauzalinmis. ali valia ir jos ireikimo bdai – kadangi sutartis yra ali susitarimas, negali bti sutarties be ali valios sutapimo. Dl valios yd sutartis negalioja iais atvejais: 1. kai yra vien debitoriaus sipareigojimas, bet nra kreditoriaus sutikimo, iskyrus votum – paadas dviems, kuris galioja savaime – ir pollicitatio – paadas miestui, jei buvo padarytas teistu pagrindu; 2. kai nesutampa ali valios laikas; 3. kai sutikimas nra rimtas, duotas juokais. Valios ireikimo formos gali bti vairios. Pagrindins: odis ir ratas. ali valios ir ireikimo sutapimas: 1) jei abiej ali valia netikusiai ireikta, tai senoji R.t. pirmenyb atiduodavo valios ireikimui; 2) jei valios ireikimas neatitinka tik vienos alies valios, ir kita alis apie tai neino, tai ta taisykl negali bti beslygikai taikoma. Error (klaida) – subjekto neteisingas suvokimas aplinkybi, paskatinusi j sudaryti tam tikr sandor. Klaida turjo teisin reikm, jeigu suklydimas yra esminis: a) error in negotio – klaida dl sutarties esms – ji gali vykti esant neformalioms sutartims; b) error in persona – klaida dl asmens, su kuriuo sudaroma sutartis, tapatybs; c) error in corpore – klaida dl sutarties dalyko. 3) asmens valia sutartyje turjo bti ireikta smoningai ir savarankikai, laisvai, be iorins neteistos takos. 4) asmuo turi bti teisnus ir veiksnus. Neesminiai elementai – slygos ir terminas.
45. Prievoliu pasibaigimo budai.
Romoje galiojo taisykle: kokiu budu mes istojame i prievole, tokiu ir nuo jos isilaisviname. Prievoles pasibaigimas – solutio. Seniausiais laikais solutio reike skolininko ilaisvinimas i grandiniu, veliau – nuo asmenines priklausomybes kreditoriui ir pagaliau prievoles ivykdyma. Prievoles pasibaigdavo: prievoles ivykdymas – svarbiausias budas. Prievole galejo ivykdyti ne tik skolininkas, bet ir kitas asmuo, net be skolininko sutikimo. Ja ivykdyti reikejo kreditoriui arba asmeniui, kuri jis nurodys. Buvo reikalaujama, kad vykdytojas butu asmuo, turintis teise disponuoti savo turtu. Ivykdyma priimti galejo tik veiksnus asmuo. Reikalavimai: 1. Ivykdymas turejo tiksliai atitikti prievoles turini. 2. Jei kreditorius atsisako priimti prievole arba negali jos priimti del to, kad, pvz. ivykes, tai skolininkas gali perduoti skolos suma su procentais depozitan i izda. 3. Jei debitorius (skolininkas) turi kelias prievoles, tai teise iskaityti eilini mokejima i ta ar kita skola priklauso skolininkui. 4. Ivykdymo vieta pripazistama atsakovo gyvenamoji vieta, o aliu susitarimu – Roma. 5.Prievole turi buti ivykdyta laiku. Iskaitymas (compensatio) – jeigu kreditorius turi reikalavima skolininkui, o skolininkas kreditoriui, tai esant tam tikroms salygoms ie reikalavimai toje dalyje, kurioje vienas kita padengia, laikomi ivykdytais ir iiekojimui priklauso tik likutis. Prievoliu iskaitymo salygos, iskaitomi tik: prieiniai, galiojantieji, vienaruiai, subrende, aikus reikalavimai. Novacija yra sutartis, kuria egzistuojanti prievole panaikinama, nustatant vietoj jos nauja prievole. Atledimas nuo skolos aliu susitarimu arba vienaaliu kreditoriaus veiksmu . Buvo atliekamas imaginaria solutio – tariamas ivykdymas. Tariamojo prievoles ivykdymo ruis yra acceptilatio – kreditoriaus zodinis pareikimas, kad jis atgavo skola. Skolininko ir kreditoriaus sutapimas viename asmenyje (confusio) – dazniausia paveldejimo keliu. Prievole pasibaigia, nesant galimybes ja ivykdyti – jei prievoles dalykas zuvo be skolininko kaltes, tai fizinis negalimumas ivykdyti prievole. Prievole, kurios dalykas neimanomas, yra niekine. alies mirtis prievoles nenutrukdavo, nes ipedinis buvo universalus teisiu peremejas. Tik skolos i deliktu pasibaigdavo kartu su kaltojo mirtimi.
46. Atsakomybe uz prievoliu pazeidima.
Skolininkas uz prievoles neivykdyma, netinkama ivykdyma ir ivykdymo termino praleidima atsake nustatyta tvarka. Romos teisininkai i zalos savoka junge du elementus: a) pozityvius nuostolius,t.y kreditoriaus turetos ilaidos, jo turto netekimas arba suzalojimas; b) negauta nauda, t.y. kreditoriaus negautos pajamos, kurias jis butu gaves, jei skolininkas butu ivykdes prievole. Dazniausiai zalos atlyginimo dydis buvo nustatomas pagal kreditoriaus interesa. Atlyginami turejo buti tiesioginiai nuostoliai, t.y. artimiausios juridinio fakto, kuris yra zalos atlyginimo pagrindas, pasekmes. Skolininkas atsake uz prievoles pazeidima tik esant jo kaltei. Kalte: tycine (dolus), neatsargumas (culpa). Tycine: sunkiausia kaltes forma, iuo atveju skolininkas visuomet privalo atlyginti zala. Neatsargumas – skolininkas nenumato savo veiklos pasekmiu, bet turi jas numatyti.: culpa lata – didelis neatsargumas ir culpa levis – mazas neatsargumas. Uz culpa lata atsake kaip dolus. Culpa levis sukeldavo atsakomybe tik tada, jei sutartis buvo sudaryta tik jo interesams arba abieju aliu interesais. Veliau ios kaltes formos gavo culpa in abstracto pavadinima. Culpa in concreto – skolininkas vykdydamas prievole parode maziau rupestingumo negu savo asmeniniuose reikaluose. Casus (atsitiktinumas) – aplinkybes, sukelusios prievoles pazeidima be skolininko kaltes. Skolininkas uz daikto zuvima del nenugalimos jegos atsake tik tuo atveju, jei iki nenugalimos jegos atsiradimo buvo jo kalte.
47. Verbalines ir literalines sutartys.
Verbalines sutartys: kuriu prievoline galia atsirasdavo i tam tikros pasakytos zodines formules. Stipuliacija: sudaroma labai formaliai, pilieciams -–sponsio, peregrinams – stipulatio. I pradziu buvo priesaika, kuria isipareigojes asmuo patvirtindavo savo pazada. Forma labai paprasta. Reikalavimai: 1. kreditoriaus klausimas ir debitoriaus atsakimas turejo atitikti tam tikra formule; 2. atsakymas turejo visikai atitikti klausima; 3. kad klausimas ir atsakymas butu zodiniai. Stipuliacines prievoles buvo grieztai vienaales: kreditorius tik kreditorius, skolininkas – skolininkas. Tai grieztoji teise. Veliau pradejo sudaryneti raytini dokumenta – cautio. Sudetingos stipuliacijos formos: galejo dalyvauti ne tik du, bet ir daugiau asmenu,t.y. buvo leidziamas bendrininkavimas. Korealinis bendrininkavimas : toks atvejis, kai keli asmenys yra kreditoriais vienoje prievoleje, ir kiekvienas i ju turi savarankiko kreditoriaus teise. Visos skolos sumokejimas vienam kreditoriui panaikindavo kitu reikalavimus. Korealiniai bendrininkai yra lygiateisiai. Solidarines prievoles : vieno solidarinio iekovo pareikimas nenaikino kitu kreditoriu teises i iekini. Akcesorinis bendrininkavimas: santykiai, kuriuse asmuo, norintis dalyvauti prievoleje kaip pagrindinis subjektas, pageidauja pritraukti kita subjekta tik kaip papildoma, pagalbini bendrininka. iuo atveju tokio antrojo subjekto teise arba pareiga bus tik pagrindinio subjekto teises (pareigos) papildymas (accessorium). Kreditoriaus puseje – adstipulatio. Skolininko – adpromissio. Liberalines sutartys . Prievole atsiranda ne i paprasto susitarimo, o i raytines formos susitarimo. Prievoles i literaliniu sutarciu buvo vienaales, formalios ir abstrakcios. Literaline sutartimi galima buvo ivykdyti novacija, nustatyti nauja prievole, pvz. kredita. Literaline sutartimi budavo apiforminamos tik pinigines prievoles. Privalumas: ja gali sudaryti ne vienoje vietoje esancios alys, taip pat ir nebyliai. Taikoma tik romenams.
48. Realines ir konsensualines sutartys.
Realines sutartys: kuriu galiojimui nepakanka paprasto aliu susitarymo, reikalaujama, kad butu faktikai perduotas daiktas. 4 ruys: paskolos (mutuum): viena alis (kreditorius) duoda kitai aliai (skolininkui) nuosavyben tam tikra suma (kieki) pinigu, o skolininkas isipareigoja, suejus tam tikram terminui arba kreditoriui pareikalavus, sugrazinti kreditoriui toki pat kieki pinigu arba tokiu paciu daiktu. Seniausia sutarciu ruis. Panaudos sutartis: commodatum -–vienas asmuo – komodantas perduoda kitam tam tikra daikta laikinam neatlygintinam naudojimui. Pasaugos sutartis: pagal ja vienas asmuo deponentas perduoda kitam daikta saugojimui. Ikeitimo sutartis (pignus): viena i daiktiniu teisiu, taciau tarp ikaito gavejo ir davejo sukurdavo ir tam tikrus prievolinius santykius. Konsesualines sutartys : sudaromos paprastu neformaliu susitarimu. Pirkimas-pardavimas (emptio-venditio): ikildavo daiktines nuosavybes teises perdavimo aktas, o susitarimas del daikto pardavimo jokios reikmes neturejo. Pagrindiniai elementai: pirkimo-pardavimo dalykas ir kaina. Sutartis yra dviale. Nuomos sutartis: 1. daiktu nuoma: viena alis isipareigoja perduoti daikta naudojimuisi kitai aliai, o i moketi nuomos mokesti. 2. darbo jegos samdos sutartis: vienas laisvas zmogus patenka kito dispozicijon, t.y. uz nustatyta atlyginima tam tikram laikui parduoda savo darbo jega. 3. rangos sutartis: vienas asmuo isipareigoja uz nustatyta atlyginima atlikti kito asmens naudai tam tikra darba. Bendroves sutartis: ukininkavimas bendrai: a) pilnoji, tokiai bendrovei priklause visas jos nariu turtas, net igytas atsitiktinai; b) ribota bendrove, priklause tik turtas, igytas bendroves ukines veiklos deka; c) susitarimas, kuriuo steigiama tam tikrai ekonomines veiklos sriciai; d) laikina bendrove, vienkartiniams sandoriams. Pavedimo sutartis (mandatum): vienas asmuo paveda kitam koki nors viena ar kelis veiksmus. Yra neatlygintina. Bevardes sutartys: prievoles i ju atsirasdavo tik tada, kada viena i aliu savo prievole ivykdydavo.
49. Kvazi sutartys. Obligationes quasi ex contractu.
Priklausomai nuo prievoliu atsiradimo priezasties jas imta skirstyti i sutartis ir deliktus. Taciau visi prievoliniai santykiai netilpo i ias savokas. Postklasikiniame laikotarpyje ias prievoles imta vadinti obligationes quasi ex contractu. Ju turini sudare teisetas elgesys, taciau skirtingai nuo sutarciu, cia nebuvo ireiktos abieju aliu valios. iu prievoliu atsiradimo pagrindas buvo arba vienaalis sandoris arba kiti faktai, kuriu negalima laikyti sutartimi. 3 grupes: svetimu reikalu tvarkimas be igaliojimo (negatorium gestio): atsirasdavo, kai kuris nors asmuo be kito asmens igaliojimo ir be isipareigojimu savo valia atlikdavo pastarojo naudai tam tikrus veiksmus. Prievole, atsirandanti i iu santykiu, buvo praktikai tapati prievolei, atsirandanciai i pavedimo sutarties, butent i cia jos quasi-sutartinis pobudis. Negatorium gestio teisinio santykio atsiradimui turejo buti salygos: a) atlikdamas tam tikrus veiksmus, gestorius tai daro siekdamas sutvarkyti svetimus reikalus; b) veiksmu turi buti siekiama pozityvaus tikslo; c) atitinkami veiksmai yra galimi, kai ju atlikimas neprietarauja suinteresuoto asmens valiai ir jei jis pats negali pasirupinti savo reikalais; d) reikalu tvarkimas neatlygintinas. Prievoles i nepagristo praturtejimo (condictio) : tais atvejais, kai asmuo be pakankamo teisinio pagrindo praturtedavo kito asmens saskaita, tai tokiu budu igytas turtas turejo buti grazintas asmeniui, kurio saskaita buvo praturteta. Cia yra panaumas i paskolos sutarti. a) condictio indebiti – iekinys, suteikiamas asmeniui, sumokejusiam neegzistuojancia skola, sumokejus skola, kuria privalejo sumoketi kitas asmuo arba, kai skola turejo buti sumoketa kitam asmeniui. Kad iekinys butu patenkintas, reikejo salygu: - asmuo, atliekantis veiksmus, tai dare manydamas, jog egzistuoja prievole; - priimantis prievole asmuo turejo manyti, jog prievole tikrai egzistuoja ir kad jis turi teise reikalauti tu veiksmu atlikimo; - jei praturtejes asmuo veike nesaziningai, jis privalejo visikai atlyginti zala, o jeigu saziningai, tik pacia praturtejimo suma; b) condictio causa data non secuta – iekinys, kuriuo siekiama susigrazinti turta perduota treciajam asmeniui, tikintis prieprieinio veiksmo, kuris nebuvo atliktas; c) condictio ob iniustam causam – iekinys del sugrazinimo turto, perduoto turint istatymui ar moralei prieinga tiksla. Bendrija (communio): Communio galejo susikurti atsitiktinai arba siekiant tam tikro tikslo. Tokia turtine bendrija sukeldavo ne tik turtinius, bet ir prievolinius santykius tarp bendrasavininku.
50. Prievoles i deliktu ir tarytum i deliktu (obligationes quasi ex delicto)
Delicta privata – veiklos, pazeidziancios atskiro asmens ar asmenu grupes interesus. Deliktas sukeldavo ne bausme, o prievole sumoketi nukentejusiajam bauda arba bent atlyginti nuostolius. Kiekvienas deliktas turejo tris elementus: objektyvi zala asmeniui; asmens, ivykdziusio delikta, kalte; objektyvioji teise turejo atlikta veikla pripazinti deliktu. Romenai nesuformavo bendros deliktu savokos, o nustate konkrecias ju ruis: 1. Furtum (vagyste) – tycinis daikto, jo valdymo ar naudojimo paemimas turint tiksla gauti nauda. 2. Iniuria (asmenine skriauda) – membrum ruptum – suzalojimas, sukeles dalies kuno netekima; os fractum – vidaus kaulu suzalojimas; veiksmai, kuriais yra pazeidziama kuno neliecianybe. 3. Damnum iniuria datum (neteisetas svetimo daikto sugadinimas) – reikalavimai: a) zala turejo atsirasti del tiesioginio poveikio daiktui; b) daiktas turejo buti realiai sugadintas; c) zala turejo atsirasti del veiksmu; d) zala turejo atsirasti del prieingu teisei veiksmu. Pretorineje teiseje buvo garantuojamas praktikai bet kokios zalos, padarytos tycia svetimam daiktui, atlyginimas. 4. Pretorines teises deliktai – rapina (pleimas); metus (grasinimas), dolus (apgaule). i sistema buvo kurta ne remiantis principu ir delikto savoka, bet atskirais ju tipais. Vis delto, deka actio doli ir actio in factum romenu teise visikai patenkino savo visuomenes poreikius. Obligationes quasi ex delicto – prievoles, kilusios i teisei prieingu veiksmu, nepatekusiu i deliktu saraa. Pagrindines ruys: a) iudex litem suam fecit (teisejas padaro procesa savu) – teisejo atsakomybe uz neteisinga savo pareigu atlikima, kai del to buvo padaryta materiali zala vienai i ginco aliu. Iekini turejo teise pareikti alis, kuriai buvo padaryta zala, o jo tikslas – pilnas zalos atlyginimas; b) actio de effusis et defectis – jei i namo budavo kas nors ipilama ar imetama ir del to treciajam asmeniui atsirasdavo zala, uz ja atsakydavo io namo savininkas; c) actio de positis et suspensis – bet kuriam asmeniui, turinciam procesini veiksnuma, pretorius suteikdavo actio popularis, namo, prie kurio budavo kas nors blogai pastatyta ar pakabinta, eimininko atzvilgiu; d) atsakomybe nautarum (laivo savininko), cauponum (viebucio savininko), stabularum (nakvynes namu eimininko) uz savo tarnu apgaules ir vagystes. iuo atveju nukentejusiems asmenims buvo iiekoma dviguba daikto verte.